Analoginė antžeminė televizija keičiama skaitmenine antžemine, suteikiančia galimybę žiūrovams gauti kokybiškesnes ir įvairesnes paslaugas (angl. Digital Video Broadcasting – Terrestrial, toliau – DVB-T)
Prieš pradedant kalbėti apie skaitmeninę televiziją, norėčiau suteikti truputį informacijos apie dar vis žiūrimą analoginę televiziją.
Skirtumai tarp analoginės ir skaitmeninės televizijos.
Apžvelgsime analogine televizija: kiekvienas analoginės TV siųstuvas, dirbantis MB arba DMB diapazonuose, turi du nepriklausomus siųstuvus – vaizdo ir garso.
Vaizdo siųstuvas moduliuojamas kompleksiniu video signalu AM moduliacija.
Garso siųstuvas moduliuojamas garso signalu DM būdu.
Dažnių skirtumas tarp vaizdo ir garso signalų – 6,5 MHz. Suminis dažnių juostos plotis, kurį užima vienas TV kanalas yra lygus 8 MHz.
Vaizdo ir garso siųstuvų galios yra skirtingos – vaizdo siųstuvo galia apie 10 ÷ 20 kartų didesnė už garso siųstuvų galią. Eterinėje TV V/A santykis 13 dB, kabeliniuose tinkluose 16 dB.
Vienu analoginės TV kanalu stotis gali transliuoti vieną TV programą.
Reikalingas didelis dažnių resursas analoginei TV.
To paties dažnio kanalas gali dirbti netrukdydamas kitam 150÷300 km atstumu, todėl negali būti panaudotas.
Skaitmeninės televizijos ištakos.
Pirmasis bandymas JAV ATSC standartas, orentuotas į HDTV.
Europoje buvo suburta DVB organizacija, kuri pradėjo kurti iš karto tris tarpusavyje suderinamus standartus: DVB-S; DVB-C; DVB-T.
Eterinei skaitmeninei TV diegti buvo sukurtas DVB-T standartas, kuris buvo priimtas 1996 m. Pagrindiniai šios TV privalumai:
Vienu standartiniu 8 MHz pločio kanalu perduoti nuo 5÷6 TV programų (MPEG-2 kodavimo atveju) ir 10÷12 (MPEG-4 kodavimo atveju);
Efektyviai panaudojami dažnių resursai, statant SFN (angl. single frequency network) tinklus;
Įmanomas tiek SD, tiek HDTV transliavimas.
Lietuvoje vienu standartiniu 8 MHz pločio kanalu perduodamos 10÷12 TV programų (MPEG-4).
8 MHz dažnių juostoje DVB-T standarte numatyti du nešančiųjų dažnių variantai 2K (1705 dažniai) ir 8K (6817 dažnių).
Lietuvoje naudojama 64 QAM moduliacija, kuri reiškia, kad kiekvienas nešantysis dažnis gali turėti 8 skirtingas amplitudes ir 8 skirtingas fazes.
Vienas iš didžiausių DVB-T sistemos privalumų – tai galimybė statyti sinchroninius siųstuvų tinklus (SFN), dirbančius tuo pačiu kanalu. Sėkmingas SFN siųstuvų darbas priklauso nuo tam tikrų sąlygų:
Atstumas tarp gretimų siųstuvų ne didesnis negu leidžia apsauginio intervalo dydis (Lietuvos tinkluose ne daugiau 67 km, nes apsauginis intervalas yra 1/4 arba 224 µs).
Siųstuvų darbo režimas turi atitikti SFN „auksinę taisyklę“: tuo pačiu metu ir tuo pačiu dažniu turi būti perduodamas tas pats informacijos bitas.
DVB-T priėmimą charakterizuojantys tipiniai parametrai
Signalo išėjimo iš antenos amplitudė U.
MER dydis.
Signalo triukšmo santykinis dydis (S/N).
Bitų klaidų dydis (BER) prieš ir po klaidų taisymo.
